Jos nepastebėti neįmanoma. Ryški, garsi, atvira – tokia yra Dancehall ir Twerk stilių atstovė Kristina. Jos aktyvumas ir energija žavi, užkrečia judėti pirmyn, atsisakyti stereotipų ir priimti savo kūną. Kaip pati sako, Kristina gyvena geriausią savo gyvenimą, tad kviečiu kartu su manimi pažvelgti į jį iš arčiau.
Pristatyk save bendruomenei
Šoku jau 12 metų, ketverius iš jų – mokau. Negalėčiau pavadinti saves universalia šokėja, esu dviejų stilių - Dancehall ir Twerk – atstovė. Vedu seminarus Lietuvoje ir užsienyje, nuoširdžiai džiaugiuosi prasidėjusia tarptautine karjera. Ruošiu komandas konkursams ir pati juose dalyvauju, organizuoju šokių renginius, tokius kaip Lietuvos Twerk čempionatas.
Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena?
Šoku septynias dienas per savaitę. 😊 Pirmoje dienos pusėje treniruojuosi pati: šiuo metu lankau lankstumo, breiko pamokas, taip pat nuotoliu vis atnaujinu Dancehall ir Twerk įgūdžius. Vėliau statau choreografijas, o vakarais vedu reguliarias šokių treniruotes. Savo dienas pradedu ramiai. Lėtai pusryčiauju, rytais turiu sočiai pavalgyti, išgerti kavos, ir pirmą valandą pabudus su niekuo nekalbėti. Kadangi užmiegu vėlai, rytus mėgstu ilgus ir vėlyvus.
Kas tave kaip profesionalę daro laimingą šokių pasaulyje?
Dievinu savo veiklą ir gyvenu geriausią savo gyvenimą. Vienas didžiausių malonumų šokyje man yra mokymasis – „kaifuoju“, kai išmokstu kažką naujo, tai mane palaiko, motyvuoja judėti toliau, suteikia pasitikėjimo savimi.
Nemėgstu šokti viena. Būtent dėl to man patinka Dancehall ir Twerk, nes tai vakarėlių šokiai. Šokti kartu, daryti bendrus judesius – tai mano būdas bendrauti su žmonėmis, dalintis, pasikrauti geros nuotaikos.
Taip pat man labai patinka mokyti. Gyvenime jaučiu, kad manęs galbūt kartais per daug. Esu labai ekspresyvi, manęs daug. O kai mokau, man tai padeda: turiu entuziazmo, valdingumo, garsų balsą. Viską, ko reikia, kad pamokos vyktų sklandžiai. Jaučiuosi savo vietoje.
Šoku dėl meilės muzikai. Esu baigusi Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą, kur grojau fortepijonu ir dainavau džiazą. Vienas didžiausių malonumų - kai dainą, kurią myliu, galiu parodyti šokiu. Kai matau, kad mano idėjos virsta realybe – labai džiaugiuosi.
Pirmas klausimas, kurio klausia žmonės sužinoję, kad dirbi šokių sferoje? Ar susiduri su nuomone, kad žmonės šokį laiko hobiu, o ne darbu?
Šokis gali reikšti skirtingus dalykus: kažkam tai darbas, kažkam tai hobis. Mano aplinkoje žmonės mato, kad tai yra visas mano gyvenimas, o visa kita tik sąlygos – man nieko nėra svarbiau. Dirbu daug, rimtai į tai žiūriu – save apsupau žmonėmis, kurie tas pastangas vertina.
Ar Tau yra tekę būti situacijoje, kai klientai prašo dirbti nemokamai? Kaip tu jautiesi, susidūrusi su tokiais prašymais? Ir ką atsakai tokio tipo situacijose?
Pirmuosius metus tokių pasiūlymų būdavo daug. Prašydavo pašokti ir nemokamai, ir už reklamą, daug kvietimų sudalyvauti žymių atlikėjų koncertuose ar „influencerių“ drabužių reklamose. Tų pasiūlymų buvo tiek daug, kad mane tai labai pykdė. Neleidžiu, kad tokie pasiūlymai mane žemintų, bet jie parodo labai didelę nepagarbą. Tokiose situacijose visada argumentuotai atsakau, kodėl ta kaina yra tokia, kokia yra.
Daug žmonių man neatrašydavo, o kartais susilaukdavau tiesiog žvengo į savo atsakymą, kuriame pateikiu teikiamų paslaugų kainas. Žmonės nori, kad ir pasirodymą sukurtum, šokėjas surinktum, paruoštum, parepetuotum, nusifilmuotum ir dar nepamirštum pasirodymo pastilizuoti ar drabužių surinkti.
Tai šie dalykai beprotiškai erzina, bet kai pradėjau apie tai garsiai kalbėti, pasiūlymų sumažėjo, o ir pati jaučiuosi geriau. Ką dar matau, kas mane tikrai erzina, kad kai aš atsisakau, klientai pradeda kviesti mano mokines ar kitus šokėjus, kurie net to stiliaus nešoka. Tai daro didelę žalą stiliaus reprezentacijai bei atima galimybę profesionaliems šokėjams užsidirbti.
Dar galėčiau pasakyti, kodėl nepriimu televizijos projektų pasiūlymų: repeticijos trunka daugybę valandų, su tavim elgiasi kaip su antrarūšiu, o pinigų uždirbi labai mažai. Vertinu tai kaip patirtį, bet pakalbėdama su kolegomis, suprantu, kad niekas nepasikeitę.
Lietuvoje uždirbti būdamas šokėju gali tik mokydamas, vesdamas seminarus, reguliarias pamokas, nes pasirodymuose mokama mažai. Pavyzdžiui, atlikėjas festivalyje uždirba tūkstančiais, o šokėjai turi džiaugtis, jeigu gauna kelis šimtus eurų. Skirtumas milžiniškas, o pasirodymą ir efektą kuriame mes. Mes tarsi svarbi scenos dekoracija, bet labai nevertinama. Žinoma, prie to prisideda visi, kurie šoka nemokamai, pradedantieji, neprofesionalai. Jie prastai pasirodo, nesukuria įspūdžio, nereprezentuoja bendruomenės – toks užburtas ratas gaunasi.
Didžiausi iššūkiai ir problemos šokių pasaulyje?
Lietuvos šokių pasaulyje matau daug problemų. Visų pirma, šokių studijose profesionalumas nėra prioritetas – deja, beveik visose. Jokios atrankos samdant mokytojus, kas savaime jau yra labai didelė problema. Tarkim, žymi ir didelė studija Vilniuje samdo mokytojus, kurie apskritai nemoka šokti, o apie stilių, kurį veda, nieko nežino. Kurioje vietoje čia profesionalumas? Konkursuose, kai matau jų mokinius, jie būna prastai paruošti, atlieka choreografinius judesius, kurie visai neatitinka muzikos stiliaus. Tarsi niekas nežinos, visi užsimerksim ir bus gerai. Per pastaruosius metus labai daug šokių studijų sugriuvo, šokėjai neturi mokinių – manau, kad to priežastis irgi yra patirties stoka ir nepagarba šokiui kaip rimtai profesijai.
Mokytojų begalė ir norintys mokytis dažniausiai paklysta, patenka pas prastą mokytoją, nusivilia, susitraumuoja, meta visam gyvenimui. Ir net aš, kaip mokytoja, kitam mokytojui kritikos negaliu pasakyti, kad judesį daro neteisingai ar neteisingai reprezentuoja stilių, nes iškart būsiu apšaukta „heitere“. Užsidarymas savuose ratuose ir netobulėjimas – didelis. O kur dar visi televizijos projektai, atlikėjai, kurie samdo tuos, kurie dirbs už pigiau.
Dar viena opi problema – susipriešinimas tarp šokių studijų. Yra mokinių, kurie su manimi pasidalino patirtimi, kai norėjo atvažiuoti pas mane mokytis, bet tuometiniai jų treneriai neleido. Neleidžiama eiti į kitų mokytojų seminarus, organizuojamus konkursus. Pati buvau situacijoje, kai dirbau šokių studijoje ir mokinė lankė pas dvi skirtingas mokytojas, jai buvo liepta pasirinkta tik vieną iš mūsų. Matau daug konkurencijos, mažai vienybės. Tai stabdo mūsų tobulėjimą ir galimybes užsidirbti, juk jeigu eitume vieni į kitų renginius, kviestume kitus, organizuotume – galėtume užsidirbti ir nuolatos mokytis kažko naujo. To labai siekiu ir labai noriu, tik daug kas yra uždarę duris.
Visi kartais susiduriame su kūrybiniais iššūkiais dirbdami savo darbus, mokydami. Kaip pažadini savo kūrybiškumą, kai jautiesi įstrigusi?
Nuolatinis mokymasis. Kiek uždirbu, tiek išleidžiu savo pamokoms – tai palaiko mano „degimą“. Kai grįžtu iš savo pamokų užsienyje, noriu viskuo pasidalinti, papasakoti, įkvėpti. Mokiniai tą jaučia. Manau, dėl to ir man pačiai įdomu, ir mano mokiniai žino, kad aš duosiu vis kažką naujo. Būna, kad prieš treniruotes neturiu energijos, nenoriu bendrauti, šokti, bet žinau, kad čia tiesiog tingėjimas, o po šokių jausiuosi geriau. Nuo problemų atsitraukus kelioms valandoms, pailsėjus, lengviau jas ir spręsti.
Šokėjai sensta greičiau nei įprasti žmonės, kaip jautiesi apie tai galvodama? Kaip rūpiniesi savo sveikata?
Aš galvoju, kad šokiai palaiko mūsų jaunatviškumą, energetiką, gerina ištvermę. Pati su kiekvienais metais jaučiuosi vis geriau.
Mūsų kūnas keičiasi visą gyvenimą. Visi esame žmonės, turime problemų, tad nematau visko juoda arba balta. Sveikata yra labai individualus dalykas. Pradėjau šokti būdama 15-os, o profesionaliau nuo 22 metų. Buvau labai atsargi, krūvį didinau pamažu, ir nors špagato metu nusiplėšiau raumenį, bet jį atsistačiau ir toliau šoku. Miegu, geriu vandenį, neturiu žalingų įpročių. Traumos gali įvykti kiekvienam, nepriklausomai nuo to, ką jis veikia.
Apie tai galvoti neverta, reikia klausyti savo kūno signalų, tikrintis sveikatą, o atsiradus problemai, ją spręsti.
Palaikymo stoka iš artimųjų gali būti žlugdanti. Kaip rasti stiprybės ir judėti tolyn?
Iš artimos aplinkos daug palaikymo nesulaukiau, tačiau man tai nebuvo žlugdantis dalykas, nes šokti pradėjau būdama beveik suaugusi. Nuo 18 metų gyvenau savarankiškai, dirbau. Vėliau, kai pradėjau mokyti, supratau, kad mano palaikymas – mokiniai. Jie man suteikia atgalinį ryšį, mane vertina, dėkoja man – to užtenka. Bėgant laikui mano aplinka labai pasikeitė, pakito ir draugų ratas. Kai kurios mokinės tapo artimomis draugėmis, jos manimi žavisi, supranta. Palaikymo šiame etape man netrūksta.
Būna situacijų, kai vaikas ar paauglys negali pakeisti tėvų įsitikinimų, gauti pinigų pamokoms, bet jis visada turi teisę į savo laiką. Šiais laikais net ir be pinigų galima treniruotis: mokytis nuotoliniu būdu, yra daug tam skirtų platformų treniruotis pačiam. Galima pagalbos ieškoti išorėje, gal yra mokytojų/lyderių aplinkoje, kurie užtartų, pakalbėtų su tėvais. Gal tėvai sutiktų leistis į kompromisą, kad jūs daugiau padedate namuose, o jie leidžia jums eiti į šokių pamokas.
Jeigu nepavyksta susitarti, nepamirškite, kai būsite pilnametis, galėsite rinktis pats. Ir nors atrodo, kad 18 metų per vėlu pradėti šokti, bet galiu patikinti, galimybių tikrai atsiras.
Tavo patarimas žmonėms, siekiantiems profesionalios šokėjo karjeros
Profesionalaus šokėjo sąvoką gali reikšti skirtingus dalykus. Šioje profesijoje galima pasukti daug skirtingų kelių: galima būti mokytoju, galima būti choreografu ir statyti pasirodymus kitiems, galima būti profesionaliu freestyleriu, kovoti šokių kovose. Bet kuriuo atveju reikia daug mokytis, važinėti, plėsti akiratį, įsilieti į bendruomenę. Suprasti, koks stilius tau patinka ir įvaldyti to stiliaus meistrystę. Tai tikrai nuves ten, kur nori būti.
Pabaik sakinius
Kūrybiškumas ateina svajojant
Nė dienos be muzikos
Tavo mėgstamiausias artistas Skeng
Šokis yra aistra
Jeigu nešokčiau neturiu plano B
Mėgstamiausia daina šiuo metu Jahshii „Shift Change“
Mane galima sutikti „Caffeine“
Svarbiausias ritualas dienoje koncertas duše
Paskutiniai veiksmai prieš žengiant į sceną apsilankyti tualete
Mano sportiniame krepšyje galima rasti didelę užrašų knygutę ir ausines
Comments