Lūkesčiai, arba kodėl suaugusiai taip sunku būti pradedančia šokėja

Neseniai lankiausi LRT laidoje „Žaidžiam žmogų”. Gavusi kvietimą savęs klausiau: ar noriu? Taip. Ar bijau? Labai.

Ir būtent apie tai su laidos vedėja ir kalbėjomės – apie šokį, santykio su kūnu pokyčius, apie matomumą ir lūkesčius, trukdančius ne tik šokti, bet ir veikti gyvenime. Visą pokalbį gali paklausyti SPOTIFY, o čia noriu plačiau apie vieną temą, kuri, dirbant su suaugusiomis moterimis, man vis grįžta ir grįžta.

Pradedi mokytis – ir jau turi mokėti?

Skamba absurdiškai, kai užrašai. Bet lygiai taip mes ir galvojame, kai pradedame naują veiklą.

Dirbdama su suaugusiomis moterimis pastebiu, kad keliame sau milžiniškus lūkesčius. Tarsi ateidamos šokti mes jau turime tai mokėti. Pirmoje pamokoje nepavyko judesys – ir galvoje iškart išvada: „čia ne man”. Sakom: mes medžiai, mes tiesiog nesutvertos šokti. Ir taip kalbame vos po kelių bandymų.

Nemokėjimo zona

Mums, suaugusiems, labai nekomfortiška išbūti nemokėjime. Ten, kur greitai nepamatome rezultatų arba iškart nepasirodome geri – metame. Nes BAISIAI nepatogu būti kažko nemokančiu kambaryje.

Mokykloje, darbe, gyvenime mes įpratusios būti tos, kurios žino ir moka. O šokių salė pradžioje gauname priešingą patirtį: būti ta, kuriai dar nesigauna. Ir čia palūžtame – ne dėl kūno ar gabumų trūkumų, o dėl lūkesčių kuprinės, kurią pačios atsinešėme.

Ko mokausi žiūrėdama į vaikus

Kai žiūriu į mažus vaikus, negaliu atsidžiaugti jų atkaklumu. Jeigu vaikas sugalvos kur nors užlipti – tai nebesustabdysi. Lips, grius, nusibalnos kelius, o jeigu sugalvosi nukelti – tik nusisuksi, ir vėl bandys. Ir vis tiek galiausiai atsidurs ten, kur nori.

Niekas iš mūsų neišmoko vaikščioti iš pirmo karto. Tiesiog tada dar nemokėjome savęs gėdinti už kritimą.

Drąsa auga kaip raumuo

Drąsa ir mokėjimas neauga ant medžių. Jie auginami kaip raumuo – po truputį, su patirtimi, amžiumi, tinkama bendruomene ir nusiteikimu.

Būtent todėl mūsų pradedančiųjų grupėse niekas nesitiki, kad mokėsi. Priešingai – visos ateina nemokėti kartu. Ir pasirodo, kad nemokėjimo kambarys, kai jame ne viena, o dešimt tokių moterų, yra visai jauki vieta pradėti.

Mylėti save ir sunkiomis dienomis

Linkiu ir sau, ir kiekvienam: perlipti sunkius momentus ir tik tuomet galvoti apie veiklos keitimą. Sėkmingą save mylėti lengva. Bet tikiu, kad tikra meilė sau yra tada, kai gali save mylėti sunkiose dienose – kai nesiseka, kai nusivili savimi, kai jautiesi prastai.

Ir dar kartą primenu: niekas į mus tiek nežiūri. Tik mes pačios. (Na, ir trenerės – jeigu geros. ;))

• 

• 

• 

• 

Jei skaitydama atpažinai save – žinai, kad pas mus nemokėti galima drąsiai. Pradedančiųjų grupės startuoja rugsėjo 7 d. Registruokis ČIA.

Miglė