Sandrą galėčiau vadinti pirmąja tikra savo mokytoja, autoritetu, kuris ne tik drąsino, bet ir spyrė į užpakalį siekti, tobulėti ir dirbti vardan savo tikslų. Ir nors šį kartą susitinkame ne šokių salėje, susitikimas ne ką mažiau mielas. Šiuo metu Sandra motinystės atostogose, tad kuriam laikui ilsina kojas nuo parketo, tačiau mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi. Kviečiu įsipilti puodelį karštos kavos ar arbatos ir nerti į Sandros pasaulį kartu su manimi.
Pristatyk save bendruomenei
Bėgant metams i į šitą klausimą atsakyti darosi vis sunkiau. Jeigu būtum manęs paklaususi prieš dešimt metų, net nemirktelėjusi būčiau pasakiusi, kad esu „City Dance“ studijos įkūrėja, buvusi sportinių šokių šokėja, atidavusi visą širdį salsai ir waacking‘ui.
Dabar sakyčiau, kad esu žmogus, kuris nori gyvenimą praleisti, kiek įmanoma laimingiau ir prasmingiau. Šokiai šiuo metu man tai ir suteikia, bet nėra garantijos, kad po 10‒ies metų sakysiu tą patį.
Iki 30‒ies labai didžiavausi savo socialiniais statusais, medaliais, apdovanojimais, bet šiai dienai suprantu, kad esu tik žmogus, kuris nori būti laimingas. Žinoma, nenuvertinu ir jų prasmės, tai parodo kainą, kurią sumokėjau, norėdama būti ten, kur esu.
Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena?
Esu tikrai miegalė, keliuosi tik apie 10 valandą ryte. Kadangi esu dar ir studijos vadovė, ta, kuri šimtą darbų dirba (juokiasi), tai pirmiausia ryte tikrinu elektroninį paštą ir socialinius tinklus, paskelbiu planuotus įrašus. Tam skiriu apie pora valandų savo rytinio laiko. Per pietus lekiu į studiją ir ruošiuosi vakarinėms pamokoms.
Kuriu medžiagą pamokoms, bet choreografijos kūrimas įdomus procesas. Kartais užtrunka 15 minučių, kartais dvi valandas ir daugiau. Jeigu pavyksta sukurti greičiau, išnaudoju tą laiką asmeniniam tobulėjimui. Grįžusi namo pasitvarkau, pavalgau, pailsiu ir keliauju į studiją, kur pasilieku iki vėlaus vakaro.
Kas tave kaip profesionalę daro laimingą šokių pasaulyje?
Pradžioje mane džiugindavo pergalės, pripažinimas Lietuvoje ir užsienyje. Šiai dienai, mane džiugina, kad esu sveika, galiu vesti pamokas, daryti tai, kas man labai patinka ir dar užkrėsti šia meile kitus žmones.
Tai šokyje man ir yra pats smagiausias dalykas. Mane tėvai augino taip, kad gyvenime esu santūri ir kukli, o šokyje aš galiu būti visokia, visa paletė spalvų. Tas buvimas savimi suteikia jausmą, kuris neapsakomas žodžiais.
Pirmas klausimas, kurio klausia žmonės sužinoję, kad dirbi šokių sferoje? Ar susiduri su nuomone, kad žmonės šokį laiko hobiu, o ne darbu?
Prisimenu savo mokyklos baigimo laikus, mokiausi labai gerai, egzaminus išlaikiau puikiai. Ir nepaisant fakto, kad taip pat buvau ir puiki šokėja, visiems buvo savaime suprantama, kad su tokiomis žiniomis ne šokį reikia studijuoti. Tada buvo įprasta manyti, kad šokiai skirti tik tiems, kurie prastai mokosi. Suprask, galvą nelabai gerą turi, bet bent jau šokt moka.
Iš aplinkos girdėjau: „Nesirink šokio, nebūk kvaila”, „ilgai nešoksi”, „nepragyvensi”. Tuo metu išvis nieko gero negirdėjau. O aš, kaip ir dauguma jaunų žmonių – tvirto stuburo neturėjau, tad tėvų ir aplinkos nuomonė buvo lemiamas faktorius. Praėjus keliems metams sprendimo nestudijuoti šokio gailėjausi, nes per tą laiką, kol studijavau kitus dalykus, galėjau save kryptingai kreipti savo svajonės link. Meilę šokiui visada jaučiau, tik labai savimi nepasitikėjau. Kai esi jaunas ir mažai žinantis, visi tau patarinės, rinktis teisę, politiką ar kitą sritį, kur bus pastovios pajamos.
Dabar, tikiu, kad požiūris laisvesnis, nauja karta drąsiau prieštarauja savo tėvams ir kovoja už savo svajones. Šiuo metu, kai man jau 36‒eri, niekas nedrįsta klausti ar čia mano vienintelis darbas, nes ir vardas, ir sukaupta patirtis daro savo. Man atrodo, kad kiti nebeįsivaizduoja manęs, dirbančios kitoje sferoje. (JUOKIASI)
Ar Tau yra tekę būti situacijoje, kur klientai prašo dirbti nemokamai? Kaip tu jautiesi, susidūrusi su tokiais prašymais? Ir ką atsakai tokiose situacijose?
Tokių situacijų buvo tūkstančiai. Man nėra gėda to pripažinti, bet nuo 20‒25 metų, dirbau šimtus darbų nemokamai. Pvz., televizijoje sakydavo, jog mums reikalingi šokėjai projektui, o jums bus didelė garbė scenoje pasirodyti, susipažinti su garsiais žmonėmis. Pati dviprasmiškai žiūriu į šią situaciją, nes tuo metu man reikėjo „išsikovoti“ savo vardą. Buvau jauna, reikėjo nuo kažko spirtis. Užnugario neturėjau – viską daryti reikėjo pačiai.
Tačiau noriu pabrėžti, kad kiekvienas jauno šokėjo sutikimas šokti nemokamai, mums kaip bendruomenei, gyvenimą labai apsunkina. Visi žino, kad jeigu kažkas nesutinka nemokamai šokti, klientai ras kitus, kurie sutiks. O galiausiai gaunasi taip, kad nuskriausti liekame mes patys.
Norėdama sau gero, kišau koją savo šokių bendruomenei, bet žvelgiant atgal į praeitį, viskas buvo iš patirties stokos ir naivumo. Dabartiniame gyvenimo etape pasiūlymų nemokamai dirbti sumažėjo iki minimumo, nebesileidžiu į kalbas su tokiais žmonėmis. Tiesiai šviesiai parašau, kad mano patirtis ir įdirbis turi kainą, negaliu sau leisti dirbti nemokamai. Juk kainuoja ir laikas, kelionė, įvaizdis, o kur dar nuolatinis mokymasis ir investicijos į savo kūną, kad kuo ilgiau galėtume išlikti tinkamoje formoje.
Didžiausi iššūkiai ir problemos šokių pasaulyje?
Pirmoji – negaunamas atlygis už paslaugas. Antroji – bendruomenės nebuvimas arba, net jeigu ir yra kažkokios šokių bendruomenės, tai jų susiskaldymas. Pavyzdžiui, kai organizuodavau renginius studijoje, jausdavau akivaizdų kitų studijų ignoravimą. Darai renginį, kvieti pasaulinio lygio įžymybę ir viskas ko nuoširdžiai nori, kad šokių lygis, mano atveju salsos, Lietuvoje augtų. O iš kitų studijų vargiai ir tik po kelis žmones ateidavo. Ir galėčiau drąsiai sakyti, kad labiau iš pavydo ar baimės, o ne dėlto, kad negali. Žinoma, jeigu pats treneris nesidalina, kad vyksta, ar pats neina tobulintis, ko iš mokinių galima norėti?
Galiausiai susidurdavau su ta pačia problema, kad, geriausiu atveju, likdavau „ant nulio“, kitais kartais renginys neatsipirkdavo ir tekdavo susimokėti pačiai. Tai noriu palinkėti visiems, jeigu į Lietuvą atvažiuoja garsus mokytojas, eikit ir tobulėkit, nežiūrėdami, kokioje studijoje organizuojamas renginys.
Visi kartais susiduriame su kūrybiniais iššūkiais dirbdami savo darbus, mokydami. Kaip pažadini savo kūrybiškumą, kai jautiesi įstrigusi?
Aš įsikvepiu būdama tarp gerų šokėjų, mokytojų. Tik pajaučiu, kad krenta motyvacija, esu stagnacijoje, iškart ieškau bilietų į kokį festivalį. Žinoma, atsirenku, kur važiuoti, per metus aplankau 3‒4 festivalius. Labai svarbu pabūti pozityvioje ir motyvuojančioje aplinkoje.
Taip pat veikia atsitraukti nuo šokių ir pabūti kitoje meno aplinkoje. Tai gali būti kinas, paroda, teatras. O būsenas, kai šokis nesikuria irgi reikia priimti kaip natūralų dalyką. Leidžiu sau būti netobula, sukuriu, kokią choreografiją, žinau, kad ne šedevras, bet suvokimas, kad esu žmogus su visokiomis būsenomis – padeda.
Šokėjai sensta greičiau nei įprasti žmonės, kaip jautiesi apie tai galvodama? Kaip rūpiniesi savo sveikata?
Man rodos, tai pati skaudžiausia visų šokėjų tema. Ne kūrybinės krizės, nusivylimai savimi ir savo rezultatais, o fizinės traumos yra mūsų profesijos aštriausios rykštės. Jų negali suplanuoti, pasiruošti, dažnai nutinka pačiu netinkamiausiu metu. Pati, deja, esu nemažą traumų bagažą susirinkusi, o kiekvienos traumos metu, atsiduriu kryžkelėje su klausimais ir nežinomybe, ar pasveiksiu.
Mūsų profesija reikalauja labai atsakingo požiūrio į mus pačius, į savo kūną. Savimi turime rūpinti ne tik fiziškai: miegas, pilnavertė mityba, masažai. Dažnai jauni šokėjai valgo, kas papuola, repetuoja naktimis. Kol esi jaunas, bepigu juoktis, po 30‒ies jau mažiau juokas ima. Pati padariau visas įmanomas klaidas ir tik dabar suvokiu, kaip tai svarbu.
Taip pat labai svarbu savimi rūpintis psichologiškai. Įprastai šokėjai – jautrios asmenybės, linkę į perdegimus, o tai atsiliepia ir kūnui. Dabartinės šokių mokyklos komandoje turėtų turėti ir kineziterapeutus, sveikos gyvensenos specialistus, kurie galėtų mokyti nuo mažens, kaip teisingai prižiūrėti savo kūną.
Mes taip sumenkiname šokį ir taip iškeliame olimpinį sportą. Olimpiečiai privalomai eina į masažus, rūpinamasi jų mityba bei emocine būkle. O mes, šokėjai, tarsi patys savaime išgyvenančios būtybės. Gaila, kad tik tokių milijonų, kaip sportininkai negauname. Patys turime prisižiūrėti, planuotis, ruoštis ir suprasti, kad nesame stebuklingi. Aktyvusis šokėjų periodas iki 35 metų, o tada jau dauguma šokėjų pereina į treniravimą.
Trauma – nėra pasaulio pabaiga, bet reikėtų įsisąmoninti faktą, kad kai ji ateis, kuriam laikui reikės atsisėsti ant atsarginio suolelio. Visi sportininkai su tuo susiduria. Patiriame traumas tada, kai savimi nesirūpiname, to ir nepamirškime.
Kaip būsima mama prisipažinsiu, nelinkiu savo vaikui tapti šokėju. Ir nors visa aplinka kartoja, kad pas mus tai jau tikrai šokantis vaikas bus – aš gyvenu su suvokimu, kokia ši profesija Lietuvoje sudėtinga. Dažniausiai šokantis žmogus turi kitą darbą, o aš galiu išgyventi tik dėl to, kad turiu studiją, vadovavimo veiklos ir galiu reguliuotis pamokų kiekį.
Lietuvoje tokia situacija yra dėl mažos rinkos, renginių trūkumo. Pavyzdžiui, jeigu mes per metus turime vieną salsos festivalį, užsienyje tokių bent 4 per mėnesį. Tokiu būdu treneriai gali atsisakyti einamųjų pamokų, vesti seminarus festivaliuose savaitgaliais ir iš to išgyventi. Geri šokėjai bei choreografai užsienyje uždirba daug, o pas mus pastačius choreografiją dažnu atveju įvertinimas yra rankos paspaudimas. Nesu tikra, ar ir po 10 metų kažkas pasikeis. Visada būsime maža valstybė, maža rinka.
Palaikymo stoka iš artimųjų gali būti žlugdanti. Kaip rasti stiprybės ir judėti tolyn?
Visų pirma pasakysiu, kad kiekvienas turime daryti savo klaidas. Kiekvieną jauną žmogų, norėčiau įkvėpti ir padrąsinti, nesvarbu ar ta profesija atrodo sudėtinga, ar lengva, bet jeigu jaučiate, kad jūs norite kažką pabandyti – pirmyn.
Jumyse glūdi pati didžiausia stiprybė ir tik jūs vieni žinote, kiek tos galios yra. Nebijokite artimiesiems pasakyti, jog leistų jums daryti savo klaidas, išmokti pamokas. Jeigu jaučiate, kad iš vidaus jus kažkas veda, eikite tuo keliu ir nebijokite, jeigu kelias nuves ne ten, kur norėjote, ar nusivilsite tuo.
Geriau padaryti, patirti ir tada nukrypti kita linkme, negu praėjus laikui gailėtis, ar kaltinti kitus, kad taip ir nepabandėte, neišpildėte savo svajonės.
Tavo patarimas žmonėms, siekiantiems profesionalios šokėjo karjeros
Manau, kad šokėjas auga dvejomis fazėmis. Visų pirma turi kuo daugiau mokytis. Dažnai pasitaiko, kad susireikšmina per anksti, užriečia nosį. Lankykite kuo daugiau seminarų, dalyvaukite renginiuose, projektuose, studijuokite.
Antra fazė – atraskite, kas jūs esate. Esu pastebėjusi, kad nemažai šokėjų, turi idealius duomenis, yra universalūs, geba prisitaikyti skirtinguose stiliuose, bet daugiau nieko apie juos negali pasakyti. Kad taptum tikras profesionalas, turi būti unikalus ir aiškiai suprasti, kur yra tavo stipriosios pusės, rasti būdus joms atskleisti. Atrodo, kad mažai žmonių tą supranta. Šiais laikais daug kopijavimo, kuris reikalingas tik tol, kol mokaisi. Jeigu aš negaliu apibūdinti šokėjo – tai jau blogas ženklas. Be savasties esi tarsi šokėjas be veido.
Pabaik mintį
Kūrybiškumas ateina iš ieškojimo
Nė dienos be šokių
Tavo mėgstamiausias artistas Alberto Valdez
Šokis yra vidinė laisvė
Jeigu nešokčiau vis tiek kažką kurčiau
Mėgstamiausia daina šiuo metu „Pasaporte“ Alexander Abreu Letra
Mane galima sutikti šokių salėje
Svarbiausias ritualas dienoje pabūti su savo vyru
Paskutiniai veiksmai prieš žengiant į sceną įkvėpti ir iškvėpti
Mano sportiniame krepšyje galima rasti chaosą
Comments