Dienomis ji švelniai besišypsanti mergina, muzikos ritmu žingsniuojanti Vilniaus miesto gatvėmis. Naktimis, deivė, grakščiai besisukanti ant stulpo, apšviesta scenos šviesų ir, gal kiek neįprasta mūsų konservatyviai visuomenei. Tokia yra pokalbio viešnia – Valerija. Kiekvienas kartas scenoje jai, tai dar viena istorija, kuri gimsta iš jos gyvenimiškų patirčių. Supratingai žvilgtelime viena į kitą, žinodamos, kiek darbo slepiasi už 5 minučių scenoje ir neriame į pokalbį.
Pristatyk save bendruomenei
Esu atlikėja ir šokių mokytoja, savo darbuose apjungianti šiuolaikinius šokius, erotiką, egzotiką, strip pastiką, akrobatiką. Atlieku numerius renginiuose, kabarete ir vedu šokių pamokas.
Gyvenime esu aplinkai jautrus žmogus, kuris regi ir pastebi daug dalykų, išgyvena viską savo viduje. Kaupiu į save patirtis, vaizdus ir pojūčius. O kai užlipu ant scenos, atiduodu viską, ką prikaupiau per tiek metų. Mano pasirodymai niekada nebūna iš niekur, jeigu kažką rodau – tai jau išgyvenau. Kiekvienas šokis, scenoje ar pamokoje, man yra artimas ir asmeniškas. Visada turiu atsakymus, kodėl aš tai darau. Dėl šios priežasties, kabarete man sunku šokti, nes kažkam labai paprasta nusirengti, o man reikia pasiteisinti, kodėl aš tai darau?
Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena?
Dienos rutina priklauso nuo to, ar tą dieną turėsiu pasirodymą, ar vesiu pamokas. Pavyzdžiui, penktadieniais ir pasirodau, ir vedu pamokas. Ryte miegu ilgai, galiu ir 12, ir 13 valandą dienos atsikelti, nejaučiu jokios gėdos už tai, žinau, kad miegoti eisiu 5 ryto. Paprastai, butą palieku tik dėl to, kad man reikia šokti, tai vienintelė mano motyvacija. Per pietus turiu nuo 3 iki 5 pamokų. Vakarais važiuoju susirinkti rekvizitą pasirodymui, pasiruošti šviesas, pasidažyti, apšilti. Esu tinginė, kuri gyvena taupančiu režimu, jėgas skiriu pasirodymams. Viską darau lėtai, nes žinau, kad kažkada ateis laikas, kai turėsiu atiduoti viską, ką turiu.
Jeigu renginyje sugalvoju įtraukti kažkokį elementą, pvz., kėdę – su ja man reikia pabūti kelias valandas, kad ir tą pačią dieną. Didesniems projektams man reikia daugiau laiko, galiu mėnesį laiko vaikščioti, klausytis muzikos, galvoti kostiumą, istoriją. Pati pasirodymo choreografija man daug laiko neužima. Galvoje daug repetuoju, kuriu, o atėjus į salę jau bandau įgyvendinti, ką sugalvoju. Anksčiau ieškojau savo formų salėje, esminiai elementai buvo veidrodis ir savęs filmavimas. Dabar jau žinau, kaip kas gali atrodyti, pradedu viską dėlioti galvoje. Einu gatve ar važiuoju autobusu, visada repetuoju, leisdama dainą vis iš naujo. Gal todėl ir nemėgstu vairuoti, nes negaliu taip repetuoti (juokiasi). Lipdama į sceną jaučiuosi kaip dvidešimt kartų šokusi.
Tai sunku suprasti žmonės iš televizijos. Daug filmuojuosi reklamose, serialuose, kur man siūlo repetuoti, o aš nerepetuoju. Nemėgstu dirbti su grupėmis, nes aš tiesiog kitaip tai darau. Nematau tikslo, dešimtis kartų šokti, nebent reikalingas sinchroniškas judesys. Man reikia muzikos ir pamąstyti, o „drožti“ kūną salėje, čia ne apie mane.
Kas tave kaip profesionalę daro laimingą šokių pasaulyje?
Naujos idėjos. Kiekvieną kartą sukurdama dar nerodytą numerį, atveriu naujų pojūčių skrynią. Jau kartoti pasirodymai – ta pati istorija, o ir pojūčiai tie patys. Išgyventi tą patį pasidaro nuobodu.
Kai vaidindavau spektakliuose, tai ir tris metus su tuo pačiu spektakliu važinėdavome. O dabar jau virš metų šoku tą patį pasirodymą ir jaučiu, kad jis nebeatneša man laimės. Nenuoširdu, nebetikra, nes bandau atgaivinti senas emocijas ir prisiminimus. Tai jausdama suprantu, kad numerį reikia keisti.
Pirmas klausimas, kurio klausia žmonės sužinoję, kad dirbi šokių sferoje? Ar susiduri su nuomone, kad žmonės šokį laiko hobiu, o ne darbu?
Filtruoju savo aplinką, tad tokių žmonių aplinkoje vis mažiau. Žmonės dažniau mato tik vieną mano asmenybės pusę, pvz., žino, kad rengiu pasirodymus, bet, kad vedu pamokas – ne. Kai savo laiku aš įrodžiau, kad galiu viena gyventi ir save išlaikyti, tų klausimų nebeliko.
Žinoma, dar vis pasitaiko klientų, kurie sako: „Tai ko čia už 100 € negali pašokti?”. Žmonės nesupranta, kad tai vienintelis mano pragyvenimo šaltinis. Stengiuosi nedirbti su žmonėmis, kurie tiesiog ieško, kas padarys pigiau. Žinau, kad yra žmonių, kurie nori dirbti tik su manim ir jie galėtų skirti pinigus tik man. O jeigu reikia pigios darbo jėgos, tai prašom, imkit kitus.
Ar Tau yra tekę būti situacijoje, kur klientai prašo dirbti nemokamai? Kaip tu jautiesi, susidūrusi su tokiais prašymais? Ir ką atsakai tokio tipo situacijose?
Aš linkusi netęsti pokalbio tokiose situacijose, pasakau savo kainą ir viskas. Kartais žmonėms paaiškinu, jog turiu ne vienerių metų patirtį, man reikalingas rekvizitas, transportas, įvaizdžio pasiruošimas, bet tai darau vis rečiau. Penkios minutės ant scenos – tai atspindys daugybės praleistų metų salėje. Išrašinėdama sąskaitas visada pabrėžiu, kad kaina nėra tik už pasirodymą, įtraukiu ir repeticijų laiką, choreografijos sukūrimą, salės nuomą. Laikausi požiūrio, kad turi būti atskirai mokama ir už repeticijų dienas, pasirodymą, nepamirštant įtraukti kitų išlaidų.
Kai pradedi savo karjerą, nepradėsi rašyti triženklių ar keturženklių sumų. Esu šokusi nemokamai, bet tai dariau tikslingai, man buvo įdomi alternatyvi scena: rokas, metalas, fetišas. Bandžiau įsilieti į tą terpę, žiūrėjau į tai, kaip į investiciją į save. Porą metų ten vaidenausi, dabar esu kviestinis svečias. Mano patarimas – jeigu pasirodai nemokamai, tikslingai žinok, kur nori būti, nes jeigu imsiesi visų projektų, atsitiks taip, kad atsidursi ne ten, kur nori. Apsupk save projektais, kuriuose nori būti pats. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu vanilinio popso ir nemokamai ten niekada nešokčiau, bet jeigu pasiūlytų mėgstamiausia mano roko grupė, mielai pasirodyčiau.
Dar vienas niuansas, jeigu man parašo iš televizijos, žinau, kad negaliu prašyti savo „lubų“. Pastaroji moka labai nedidelį darbo užmokestį, nes ten visada atsiras šokėjų, dirbančių nemokamai. Privačiuose užsakymuose – kitaip. Čia žmonės, scenos atstovams, skiria daugiau pinigų, labiau vertina. Beje, visi televizijos projektai yra nemokami, ar tai būtų „Šokio revoliucija“, ar „Lietuvos Talentai“. Juose pasirodai dėl reklamos. Tokiose situacijose visada vertinu naudą, jeigu man naudinga, nueinu, jeigu ne, sakau viso gero.
Didžiausi iššūkiai ir problemos šokių pasaulyje?
Galvoje vis sukasi Sandros (Sandra Saikauskaitė – šokėja, cuban salsa stiliaus atstovė, kalbinta šiam projektui. Autorės pastaba). Interviu metu, ji taip teisingai pasakė. Didelė konkurencija ir visiškas nebendravimas tarpusavyje.
Aš iš savo pusės pridėčiau didelį persidirbimą. Mūsų profesijos atstovai tarsi niekada neranda laiko pailsėti. Socialinėse medijose seku nuostabių šokėjus, bet kai kurių retorika labai toksiška. Giriasi tuo, kad jie persidirba, neleidžia sau ilsėtis, dalijasi įrašais, kokie jie blogi, nes nedirba. Mane tai labai erzina.
Juk niekas nepasikeis jeigu 3 dienas pagulėsi lovoje. Labai svarbu ilsėtis, nekeikti savęs, jeigu nori daryti mažiau. Kartais tai tampa daugiau. Nors prisipažinsiu, mane irgi kankina baimė sirgti, prarasti užsakymus ir pinigus.
Visi kartais susiduriame su kūrybiniais iššūkiais dirbdami savo darbus, mokydami. Kaip pažadini savo kūrybiškumą, kai jautiesi įstrigusi?
Įkvėpimo ant sienos neatsiras. Tokiais atvejais rekomenduočiau atsiriboti nuo rutinos, atsigręžti į kitas meno šakas, daugiau laiko praleisti su draugais, išeiti „out“. Svarbu neužsidaryti salėje. Apskritai, svarbu visapusiškai save lavinti, eiti į spektaklius, paklausyti kitokios muzikos nei įprastai, investuoti ne tik į kūną, bet ir protą. Jeigu laisvu laiku tik kvailus serialus žiūrėsime – tokį ir įkvėpimą turėsime.
O mane, pavyzdžiui, labai įkvepia pasimatymai.
Šokėjai sensta greičiau nei įprasti žmonės, kaip jautiesi apie tai galvodama? Kaip rūpiniesi savo sveikata?
Jeigu jaučiu, kad pavargau, pailsiu savaitę, primenu sau, kad tai neištrins 10 metų įdirbio. Skiriu laiko tempimo pratimams.
Kainos didinimas, beje, irgi susijęs su sveikatos saugojimu. Tai mažina tau krūvį, saugo kūno resursus. Jeigu už mažą kainą pasirodai daug kartų, normalu, reikia daugiau pinigų reabilitacijai, masažui, jeigu kainą pakeli, padarai renginį ar du – mažiau „nudroži“ savo kūną.
Aš daugiausiai dirbu privačiuose renginiuose, man nėra svarbus kiekis. Šokėjams, kurie dirba komercinėje veikloje, televizijoje – jiems kitaip, reikia imtis daug darbų, dažnai būti matomu.
Prieš imantis projektų paklauskite savęs, kur norite judėti. Ar jums svarbu šiandien pašokti, tarkim, „Muzikinėje kaukėje“, ar pasirinkti atsisakyti tokių projektų, ilgiau padirbti, bet pasiekti savo tikslų. Visur yra pasirinkimas, mums tik reikia išsigryninti savo prioritetus.
Palaikymo stoka iš artimųjų gali būti žlugdanti. Kaip rasti stiprybės ir judėti tolyn?
Turi būti pats didžiausias savo fanas ir kai tau neploja kiti, ploti pats sau. Suprasti, kada patobulėjai ir pagirti save. Stengiuosi nesustoti augti, tapti vis geresne savo versija. Tokia, su kuria man pačiai būtų gera gyventi. Kažkada gerumas tilpdavo į žodžius daugiau, aukščiau, grakščiau, dabar – įdomiau. Susikurkite savo vertinimo skalę.
Paaugliams linkėčiau surasti bendraminčių, jeigu nėra tėvų palaikymo – ieškokite jo pas trenerį. Klauskite kaip jums sekasi, ar verta tęsti, kalbėkitės apie savo svajones. Raskite savo aplinkoje žmonių, kurie įkvėptų, taptų autoritetais. Paprastai, šeima ir draugai, neturi kompetencijos jūsų vertinti – dažnu atveju nėra jokio gilesnio suvokimo apie šią sritį. Kalbėkitės su tais, kurie turi kompetencijų vertinti.
Tavo patarimas žmonėms, siekiantiems profesionalios šokėjo karjeros
Vieno kelio tampant profesionalu nėra. Galima nebaigti jokių mokslų ir pasiekti daug. Man, pavyzdžiui, profesinė mokykla padėjo, bet daug mano klasiokų, taip ir nepasiekė nieko profesinėje karjeroje.
Labai svarbus bendravimas, ryšių kūrimas, atvirumas kitokiai scenai. Nebijokite keistis. Aš kažkada neišsigandau nuo basų kojų pereiti ant aukštakulnių, nuo jų – peršokti ant stulpo. Kuo daugiau stilių ir judėjimo galimybių, tuo daugiau pritaikomumo scenoje. Patirtį, kurią įgysite, pasiimkite su savimi ir panaudokite tolimesniems projektams.
Ką aš nuveikiau su savo įgyta šiuolaikinio šokio specialybe? Nieko (šypsosi). Ir, nuoširdžiai, nemanau, kad jeigu būčiau likusi toje nišoje, būčiau kažką pasiekusi.
Pabaik sakinius
Kūrybiškumas ateina su patyrimu
Nė dienos be judesio
Tavo mėgstamiausias artistas Ohad Naharin
Šokis yra minčių pliūpsnis
Jeigu nešokčiau režisuočiau
Mėgstamiausia daina šiuo metu „Loving You Like Always“ by NTO, Tricky, Marta
Mane galima sutikti šokių salėje (visad bijau, kad mano ex mane ten suras)
Svarbiausias ritualas dienoje padaryti apšilimą
Paskutiniai veiksmai prieš žengiant į sceną galvoje prašokti kompoziciją
Mano sportiniame krepšyje galima rasti kramtomos gumos
Comments